Paieška
Grįžti

Rusų armijos šautuvai I Pasaulinio karo metu

Parašė:
2010.05.26 18:02

Pagrindinis karių ginklas abiejuose XX a. pasauliniuose karuose buvo šautuvas. Daugelis dalykų, kurie šiuo metu yra militarijos kolekcionavimo objektai, susiję su šautuvais: patys šautuvai (kur juos galima legaliai kolekcionuoti), durtuvai, durtuvų aksesuarai, šovinių tūtelės, kulkos, dėtuvės, šovininės, valymo įrankiai, šovinių tara... Šautuvai taip pat padeda identifikuoti nuotraukose esančius karius, laikmetį, kada daryta nuotrauka ir pan. Vienas populiariausių su karyba susijusių radinių- šovinių tūtelės. Pagal jas sprendžiama, kad vyko susišaudymas, pagal jas dažnai nustatomas laikmetis, kariuomenė. Įvairiuose interneto forumuose dažnai laikomasi supaprastinto požiūrio- rasta austriška tūtelė- reiškia, čia buvo austrai. Rasta rusiška- buvo rusai. Dažnai tokia prielaida yra teisinga, tačiau nevisada. Pvz., tokios logikos negalima laikytis radus japonišką Arisaka šautuvo tūtelę... Jei radai Mosin 1891 m. modelio šautuvui skirtą tūtelę- nereiškia, kad šaudė būtinai rusų kareivis, o radus didelio kalibro kulką- nereiškia, kad tai būtinai 1863 m. sukilimo laikų mūšio reliktas... Reali situacija buvo daug sudėtingesnė. I Pasauliniame kare susitiko iki tol neregėto dydžio armijos. Abi kariaujančios pusės turėjo panaudoti visus įmanomus resursus, kad aprūpintų savo kariuomenes, ir nebuvo kariuomenės, kuri būtų naudojusi tik vieno tipo šautuvus...

Noriu pristatyti jūsų dėmesiui ištraukas iš buvusio rusų caro karininko Eugenijaus Novickio straipsnio, skelbto 1926 m. lietuviško karo meno  leidinio "Mūsų žinynas" 32 numeryje. Šis karininkas buvo caro kariuomenės šaudymo mokyklos karininkams viršininkas ir rusų armijos divizijos, vėliau- korpuso vadas I Pasaulinio karo metu. Daug duomenų apie šį karininką neturiu, matyt, po bolševikų perversmo 1917 m. kažkuriuo metu jis įstojo į Lietuvos kariuomenę. Straipsnis didelis ir išsamus, pašvęstas problemai, su kuria susidūrė daugelis kariuomenių- šautuvų įvairovei.  Autorius nagrinėja I pasaulinio karo įvairių šalių patirtį ir teikia pasiūlymus, kaip spręsti šią problemą. Noriu atkreipti dėmesį, kad tai labai kompetetingas žmogus, turintis kovinę vadovavimo korpusui patirtį ir praktiškai susidūręs, savo akimis matęs straipsnyje minimas problemas. Pateikiu straipsnio ištrauką, kuri liečia rusų kariuomenę I Pasaulinio karo metu. Straipsnis padės kolekcininkui suvokti tai, kokia buvo rusų armijos ginkluotė, kokia buvo to meto kariuomenės aprūpinimo logika ir aplinkybės, kokios kildavo problemos. Manau, ši informacija naudinga identifikuojant radinius, nuotraukas, užsiimant rekonstrukcija. Kalba netaisyta, kad jaustumėte to meto koloritą... Mano pastabos išskirtos kursyvu.

Ištrauka iš Eugenijaus Novickio straipsnio "Šautuvų (karabinų) įvairumas, kaip šių dienų karo faktorius", Mūsų žinynas, Nr. 32, 1926 m.   Parengė Gunas

Visi mes dar atmename tas nepaprastas pastangas, kuriomis prieš karą norėta pasiekti techniškosios dalies vienodumo: vienodų patrankų, šautuvų, sviedinių ir šovinių. To vienodumo principo laikytasi kaip idealo, kurio turėjo siekti ir technika, ir tie, kurie kurie turėjo rūpintis savo kariuomenės ginklavimu. Kai didžiojo karo (pavadinimas originaliame tekste rašomas mažąja raide- Gunas) pradžioje buvo pastebėta rusų kariuomenėje šautuvų trūkumas, tai, nežiūrint griežtų vyriausiosios vadovybės reikalavimų, vyriausioji artilerijos valdyba, laikydamasi šios tendencijos, atkakliai laikėsi nepirkdama ir neperdidrbindama kitų kalibrų šautuvų ir tuo sudarydama didelių kliūčių rusų kariuomenei, kuri iki pat karo galo ir nebuvo visiškai apginkluota. Dar 1914 m. rugpjūčio mėnesį, tuoj mobilizaciją pabaigus, pasirodė, kad trūksta 11.5% šautuvų ir karabin; 1915 metų vidury ta cifra pašoko ligi 50%, o karo gale- iki 60%. Vadinasi, iš kiekvienos dešimties reikalingų apginkluoti kareivių, tik 4 tebuvo ginkluoti. Nėra jokios abejonės, kad ir kitos valstybės nuo to ginklavimo vienodumo atsisakė su dideliu širdies skausmu. Bet didysis karas, kuris išbruko į kautynių lauką iki šiol nenumatytas ir net didžiausios vaizduotės nenumatytas žmonių mases, turėjo tuos žmones apginkluoti. Iš čia kilo kalosalio dydžio pastangos padirbti, nupirkti, perdirbti iš senų ir sunaudoti senus ginklų pavyzdžius ir karo grobį.

... buvo ir kitų priežasčių. Karas sujudino techniką, o ši savo milžiniškomis pastangomis padarė kolosalį kiekį išradmų, be kita ko, ir daugybę įvairių pavyzdžių ginklų, kurie dar labiau paįvairino kariuomenių ginklavimą.Paskiau tas margumas ir įvairumas dar labiau padidėjo pagrobus priešininko ginklų, kuriais apgalėtojai ginklavo savo kariuomenę, norėdami ją padidintiarba pakeisti savo blogesnius ar be šovinių ginklus. Kas pradžioje didžiojo karo buvo rusų kariuomenėje, tai atmena, kad buvo metami geri rusiški šautuvai ir imami austriški, nors ir senų pavyzdžių, tik dėl to, kad rusiškiems šautuvamsnebuvo šovinių, o austriškų šovinių pagrobdavo didžiausias krūvas. Tokių faktų buvo ir kitose kariuomenėse.

Galų gale, šis karas iškėlė dar vieną, iki šiol nepastebėtą, faktorių- kovotojo valią. "Per karą pėstininkas, kai tik jam pasitaiko proga", sako prancūzų pulkininkas Dessofry de Czernek, "niekuomet jos nepraleis pakeisti savo šautuvą karabinu, o dar geriau mušketonu". "Per karą apie blogus ginklus pasirodo tautos "referendumas", sako kitas nežinomas prancūzų autorius žurnale "Revue d'Infanterie", "to referendumo negalima numatyti jokiais įstatymais ir jis sprendžiamas be apeliacijos".

Toliau tas pats autorius sako, kad išduotus prancūzų kariuomenei nepatikusius jai automatiškus šautuvus, ji išmėčiojusi per du mėnesius ligi paskutinio. Tas pats pasikartojo ir su rusų 48. divizija, kuriai aš vadovavau. Sudaryta iš tos divizijos žmonių pirmoji rusijoje "autokuopa", kurią apginklavo šautuvais- kulkosvaidžiais (nelabai aišku, kokį ginklą turi omenyje autorius, ieškom informacijos, kas turi duomenų- parašykie mums info@militaria.lt - Gunas) ir Fedorovo automatiškais šautuvais, automatiškus šautuvus po revoliucijos išmėtė, o šautuvus- kulkosvaidžius laikė saugiai ir net norėjo neštis namo.

Apie tokius savavališkus ginklų keitimo faktus kalba ir amerikietis Wright'as (Army Ordnance" 1923 m. gegužės ir birželio m.). Amerikos kareiviai, ginkluoti nepatinkamais jiems šautuvais, kurie buvo perdirbti iš angliškų 1917 m. pav., mėtė juos, kai tik pasitaikydavo proga gauti savo mėgiamųjų springfildų.

Kiekvienas iš mūsų atsimena daugybę atsitikimų, kaip atskiri žmonės dalinai keisdavo savo ginklus, ir į tai buvo žiūrima pro pirštus. Ir daba, kai kautynės išsiplečia didžiausiame plote, kai kautynių laukas yra didelio grobio šaltinis apgalėtojui, o valstybė nepajėgia savo kovotojui duoti visatai, aks, jo nuomone, jam reikalinga grumtynėms ir apgalėjimui,- su tokiais dalinių ir net atskirų kovotojų valios reiškiniais reikia sutikti, kaip su neapgalimais, ir juos atitinkamai įvertinti.

 .... Bet prieš pradėdamas savo tyrinėjimą, aš drįstu susitarti su skaitytoju apie kai kurias techniško pobūdžio smulkmenas, kurios reikalingos norint suprasti tai, apie ką bus kalbama.

1. Kalbėdamas apie šautuvus ir karabinus, aš neskiriu pirmųjų nuo antrųj, pirma, todėl, kad tas skirtumas dabar dar nepadarytas ir antra, todėl, kad jo... iš tikrųjų nėra. Tam nūdien madniam klausimui spręsti aš skiriu savo atskirą veikalą.

2. Minėdamas pavyzdžius, aš atskiriu dvi sąvokas: "sistemą" ir "pavyzdį". "Pavyzdžio" sąvoka aš suprantu, kaip tas nustatyta visur moksle ir praktikoj, tokį ginklą, kuris kuo nors skiriasi nuo kito, nors ir tos pačios sistemos. Pavyzdžiui, Lebelio sistemos šautuvai yra kelių "pavyzdžių": M.1886, M.1886-93, M.1902*) ir t.t.

*Prancūzai prie raidės M, kuri nurodo pagrindinį tipą, vietoj taško prideda raides le, pvz., M-le (Modelle- Gunas)1906, M.16 Vokiečiai paprastai nerašo nė raidės M.

3. Kalibrus aš visur žymiu milimetrais (mm), o rusiškų, angliškų ir amerikoniškų- dar ir linijomis. Bet kad rinkti būtų lengviau, aš raides (mm.) praleidžiu.

4. Pasirodymo metus aš žymiu: pirmąjį skaičių- visomis keturiomis cifromis, o antrąjį, atskirtą orizontaliu brūkšniu, ir tolimesnius- tik dviem cifromis, nepridėdamas žodžio "metai", pav., M.1907-15 arba M.1907-15 M.16**

**Prancūzai antrąjį skaičių, jeigu jis nerodo pagrindinio pavyzdžio, taipgi žymi keturiomis cifromis, pav., nurodydami ką tik minėtą šautuvą rašo: M 1907-1915 M.16 Vokiečiai gi daro atvirkščiai: jie ir pirmąjį skaičių žymi tik dviem cifrom, skirdami pirmąjį nuo antrojo ne orizontaliu, o įstrižu brūkšniu, pav., 08/15.

5. Minėdamas šautuvus ir šovinius, aš teimu tik tuos pavyzdžius, kuriais iš tikrųjų buvo ginkluotos kariuomenės. Daugybę įvairių projektų aš palieku nuošaliai. Be to kalbėdamas apie šovinius, aš daugiausia dėmesio kreipiu į paprastus kovos šovinius, tik vaizdo pilnumo dėlei kai kur paminiu ir specialės paskirties šovinius: įsišaudomuosius, šarvų pramušamuosius, šviečiamuosius ir t.t.

Dabar pradėdamas nagrinėti klausimo esmę, aš čia nurodysiu šią padėtį: nors visi prieš arą sąmoningai siekė apsiginkluoti vienodais šautuvais bei karabinais ir akd tie ginklai būtų vienodo kalibro, tačiau didysis karasjau per pirmus mėnesius parodė pasauliui stebėtiną tų ginklų margumą, kaip išdavą anksčiau nurodytų veiksnių:

1. Didelio kariuomenės skaičiaus; 2. didelių nuostolių ir sugadinimų per operacijas (nors ir sėkmingas); 3. apgalėtojų pagrobimo didelio skaičiaus ginklų ir šovinių; 4. pasirodymo naujų pavyzdžių, dalinai pagerintų ir pritaikintų senų šautuvų, dalinai naujai išrastų.

Pradėsiu nuo rusų kariuomenės, kuri buvo sunkiausioje būklėje. Rusų kariuomenė, kuri pradžioje karo taip kratėsi užsieniniais ir kitų kalibrų šautuvais, pabaigoje karo buvo ginkluota 27 man žinomų pavyzdžių šautuvais ir karabinais su 11 jiems naudojamų pavyzdžių šoviniais, būtent (nurodau kalibrų tvarka):

Kalibras 6.5. Japoniški šautuvai Arisako M.1897 ir M. 1905
Kalibras 7.62 (3 linijų). Rusiški šautuvai * M.1891: pėstininkų, kavalerijos, kazokų ir karabinas M.1896 bukai kulipkai. Tie patys šautuvai ir karabinai perdirbti smailai kulipkai M.1908** Automatiškas šautuvas Fedorovo ir Vinčesterio šautuvas M.1895 su smailai kulipkai perdirbtu taikikliu.
Kalibras 7.7. Angliškas šautuvas Roso III.B. markės.***
Kalibras 7.9.**** Vokiškas Mauzerio šautuvas M. 1888. Tas pats šautuvas perdirbtas užtaisyti su rusiška apkaba. Mauzerio šautuvas M.1898 ir karabinas M.1898.
Kalibras 8. Prancūziškas šautuvas Lebelio: M.1886-93 ir M.1907-15 ir karabinas M.1892. Austriški Manlicherio šautuvai: M.1889 ir M.1895.
Kalibras 10.35 (4 linijų). Itališkas šautuvas Veterlio-Vitalio M.1870-87.
Kalibras 10.67 (4.2 linijų). Rusiškas Berdano šautuvas Nr.2.
Kalibras 11 (4.3 linijų). Prancūziški Gra M.1874 ir Gra-Kropačeko M.1884 ir M.1885 (pastarieji du su sandeliais) (dėtuvėmis- Gunas).

*Kiekvienas tų trijų šautuvų turi savo skirtingų savybių, dėl kurių mes galime juos vadinti atskirais pavyzdžiais.

**Smailiai kulipkai nepakanka perdirbti tiktai vieną taikiklį, bet reikia rimtai perdirbti ir patį šautuvą, kitoniškai jis greitai genda.

***Anglai žodį "markė" naudoja vietoj mūsų "pavyzdys".

****Vokiško šautuvo sulig daugybe šaltinių- 7.92. Žymiu jį iš oficialio vokiečių aprašymo D.V.E. Nr.257a "Gewehr 98".

 Mano pastaba. Nesupraskite termino, pvz., "Kalibras 8" kaip "aštunto kalibro". Kalba eina apie 8 mm kalibrą. 8-tas kalibras- ne 8 mm.- Gunas

Tiems šautuvams buvo naudojama 11 pavyzdžių šoviniai:

Kalibras 6.5. Japoniški šoviniai: su smailia ir buka kulipka.
Kalibras 7.62. Rusiški šoviniai: su buka ir smailia kulipka M. 1908.
Kalibras 7.9. Vokiški šoviniai: su buka kul. M.1888 ir smailia- S.
Kalibras 8. Austriški šoviniai M.1893 su buka kulipka. M.1888 ir prancūziški su smailia kulipka M.1898 D (am).
Kalibras 10.35. Veterli- Vitalio šautuvams.
Kalibras 10.67. Berdano Nr. 2 šautuvams.
Kalibras 11. Gra šautuvams.

*Kažkodėl nepaminėti angliški šoviniai Ross MkIII šautuvams- Guno past. 

Šautuvų iliustracijos paimtos iš A.B. Žuko knygos "Strelkovoe Oružie", Voenizdat, 1992:

Japoniškas Arisaka M.1897 šautuvas:

 

Itališkas Vetterli-Vitali M.1870-87 šautuvas (Žuko knygoje "Strelkovoe Oružie" jis vadinams 1871- 1887 m. modeliu):

 

Vokiškas Mauzerio M. 1888 šautuvas:

 

Vokiškas Mauzerio M.1898 šautuvas (II modelis):

 

Vokiškas Mauzerio M.1898 šautuvas (su plokščiu taikikliu):

 

Vokiškas Mauzerio M.1898 karabinas:

 

Prancūziškas Gras M.1874 šautuvas:

 

Prancūziškas Lebelio M. 1886/93 šautuvas:

 

Prancūziškas Lebelio M. 1892 karabinas:

 

Prancūziškas Lebelio M. 1907/15 šautuvas:

 

Angliškas (Kanadietiškas) Ross 1910 m. MkIII šautuvas:

 

Angliškas (Kanadietiškas) Ross 1910 m. MkIII* šautuvas:

 

Rusiškas Berdano šautuvas Nr. 2:

 

Vinčesterio šautuvas M.1895 gamintas Rusijai:

 

Rusiškas M.1891 pėstininkų šautuvas:

 

Rusiškas M.1891 dragūniškas ir kazokiškas šautuvas:

 

Rusiškas M.1891 dragūniškas ir kazokiškas šautuvas (1910 m. modifikacija):

 

Fiodorovo M. 1916 automatinis šautuvas (automatas) :

 

Austriškas Manlicherio M.1889 šautuvas:

 

Austriškas Manlicherio M.1895 šautuvas:

Be tų šautuvų, rusų kariuomenė be abejo turėjo ir kitų, pavyzdžiui, kitų pavyzdžių austriškų ir Kaukazo fronte paimtų turkiškų, bet tikslių žinių apie šiuos šautuvus aš neturiu. Be to, rusų kariuomenė turėjo gerų šarvų pramušamųjų šovinių*, o kai kuriose dalyse buvo ir šruotinių šautuvų (šratinių?- Gunas). Mano išskaičiavimais rusų kariuomenė gale karo turėjo beveik 35 pavyzdžių šautuvus ir karabinus ir 15 payzdžių šovinius. 45. korpe, kuriam aš vadovavau, 1917 metų pradžioje viena divizija turėjo rusiškusšautuvus, antra- Manlicherio M.1895, o trečia mišrius senų Manlicherio pavyzdžių (labai gaila, kad dabar aš nebeatmenu kokių; mes juos vadinome "pirmo pavyzdžio Manlicherio"). Be to, komendantų kuopos, pionieriai, kazokai ir t.t., buvo ginkluoti įvairiausių rūšių šautuvais ir karabinais. Kiekvienam turi būti aišku, kaip sunku buvo tokiam "muziejui" parūpinti šovinių, atsarginių dalių, mokyti kareivius ir t.t.

*Serbijos pulkininkas D. Blagoevičius savo veikale "Artilerijos sviedinių, pėstininkų kulipkų ir bombų veikimas" mini, esą rusai turėję kulipkų, kurios kliudydamos sprogdavusios. Bet tai yra nepatikimas dalykas. Visų pirma, aš apie tokią kulipką nieko negirdėjau, antra, tokia kulipka yra nepatikimas dalykas dėl tų moralių principų, kurių laikėsi visi rusų viršininkai.

Labai įdomių ir skaudžių dalykų nurodo Leib-Erivaniaus grenadierių pulko štabo-kapitonas savo knygoj "Kaukazo grenadieriaus atsiminimai". "1916 m. vidurvasary", rašo jis 190 pusl., "kuopoje buvo iš viso 18 trijų linijų šautuvų kiti buvo prancūziški sistemos Gra ir kitokios tensistemos itališki, ir dar be užraktų".

Teko nugirsti, kad pėstininkams per kautynes pavyzdžių įvairumas neturi didelės reikšmės, bet tik būtų to paties kalibro (dėl patogumo pristatinėti šovinius). Bet tokia nuomonė visiškai ignoruoja balistikos duomenis, kurie įvairių pavyzdžių šautuvų esti įvairūs. Rusiški pėstininkų ir kavalerijos šautuvai yra vieno pavyzdžio, bet jų balistikos duomenysįvairūs. Austriškiems šautuvams M.1890 ir M.1895 naudojamas tas pats šovinys, bet įvairios jų yra šaudymo lentelės. Tą pat galima sakyti ir apie įvairių pavyzdžių šautuvus, karabinus, šovinius ir t.t. Žinoma, vertinant šaudymą iš šautuvų, kas jis buvo gale karo, beveik bergždžias šovinių aikvojimas, kada mokymas buvo labai silpnas, o ginklai labai mišrūs,- galima sakyti, kad šautuvų pavyzdžiai ypatingos rolės nevaidina. Bet kalbant apie "kaunamąjį šaudymą", "užmušamąjį", kaip sako prancūzai, ta ar galima vienoj daly turėti įvairių balistikos duomenų šautuvus? Jei mes štabo kapitono Popovo kupą, kuri buvo ginkluota 3 kalibrų šautuvais, laikysime net karikatūriška, tai vis tik kokia nesąmonė išeina šaudyti į vieną taikinį nors ir vieno kalibro šautuvais, bet įvairaus sklaidumo, nešimo tolio, trajektorijos tiesumo arba su įvairiais šoviniais, pav., vieni smailia kulipka, kiti buka! Žinoma, gerai mokąs šaudymo dalyką karininkas, apsišarvavęs šaudymo lentelėmis, galėtų pusėtinai tą reikalą išlyginti. bet ar tai kautynėse galima? Ar daug yra viršininkų, kurie galėtų tą uždavinį išspręsti net ir taikos metu? Mano paties gyvenimo patyrimai man įrodė, kad maždaug pakankamai šautuvų ugniai reikia ne tik vieno pavyzdžio, ne tik vieno kalibro šautuvų, bet, svarbiausia, ir vienodų balistikos duomenų, be ko pėstininkų ugnis negali būti sėkminga.

 Bet tas klausimas apie pavyzdžių vienodumą yra viena klausimo pusė. Visi tie, kurie rūpinosi kariuomenės tiekimo reikalais, ją inspektavo, betarpiškai vadovavo jos mokymui ir dirbo pulko dirbtuvėse, puikiai žino, kiek sunkumo sudaro nors ir nežymūs ginklo tipo skirtumai. Ir tai todėl, kad pakeitimai sudaro be galo didelių skirtumų mokant (taikiklio, sargo, nuleidžiamojo kablelio veikimo, šovinio sargo naudojimo skirtumai ir t.t.) skirtumų tiekiant atsargines dalis (tinkamas visiems šautuvams reikėjo mesti tik todėl, kad trūko kokios nors rintelės) ir net skirtumų pritaikant šarvus (nešamuosius diržus, durtuvų makštis ir t.t.). Visa tai, žinoma, yra smulkmenos, bet vis tik tos smulkmenos vaidina rolę smilčių, kurios įpiltos į sudėtingą mechanizmą. Kas turėjo reikalo su visais tais sunkumais per karą, tas niekados nesakys, kad jam vistiek kuriais šautuvais ginkluota jo dalis, bet tik tims šautuvams būtų naudojami tie patys šoviniai.

Perskaitėte I Pasaulinio karo dalyvio pamąstymus. Terminologija, kalba per tiek laiko daug kur pasikeitė, tačiau, manau, viskas buvo pakankamai suprantama. Pabaigai noriu pastebėti, kad su panašiomis problemomis susidūrė ir to meto Lietuvos kariuomenė. Daug įvairios ginkluotės į Lietuvą pateko su vokiečių, lenkų, bermontininkų, bolševikų kariuomenėmis. Perskaičius šį straipsnį, manau, aišku, kad šios kariuomenės atsinešė toli gražu ne vieno modelio šautuvus...

Be naujienų portalo www.Ginklai.net administracijos sutikimo viešas šio straipsnio ar jo dalių publikavimas draudžiamas.

Komentarai


Komentarų nėra


Norėdami parašyti komentarą, jūs turite prisijungti.