|
Pokario laikotarpiu tiek USSR tiek jos oponentai iš NATO
bloko buvo plačiai pasinėrę i vieni kitų šnipinėjimą. Šioms slaptoms operacijoms reikėjo ir
specialiai tam skirtų ginklų, todėl 1950 inžinierius Igoris Stečkinas (gerai žinomo pistoleto
APS kūrėjas) išrado būtent tokiom operacijom skirtą ginklą KGB veiklai. Iš išvaizdos jis
buvo panašus cigarečių pakelį, tačiau sudarytas iš trijų trumpų vamzdžių bei nuleistukų
komplekso. Ginklo paskirtis buvo aiški, tačiau reikiamas ginklo kompaktiškumas buvo kliūtis
panaudoti standartinį garso slopintuvą, kaip tik todėl Stečkinas išrado naujo tipo amuniciją,
kuria šaudant nereikėjo garso slopintuvo. Pagrindinė garso priežastis šūvio metu yra didesniu
nei garso greičiu judančių parako dujų veržimasis iš vamzdžio žiočių ir sukuriančių
balistinę bangą. Stečkinas šią problemą išsprendė parako dujų smūgio bangą patalpindmas
tūtos viduje. Pirmieji bandymai buvo atlikti naudojant standatines 9X18mm šovinių tūteles. Bet
šovinys pavadintas SP-1 (Spetsialnyj Patron, Специальный Патрон 1) neatitiko
keliamų reikalavimų. S
P-2 šovinys buvo pirmasis pradėtas gaminti naudojimui. Jis buvo pagamintas naudojant
7.62X39mm tūtelę, truputi trumpintą apvalią 7.62mm kulką (ko gero panašią, kokios buvo
naudojamos TT pistoleto, 7.62X25). Šioje tūtoje buvo nedidelis parako užtaisas viduje dviejų
dalių teleskopinio cilindro, kuris šūvio metu suteigdavo kulkai pradinį greitį ir
„uždarydavo“ parako dujas viduje tūtos, ko pasekoje garso praktiškai nebuvo, tad šovinys bvo
priimtas naudoti slaptoms KGB operacijoms. Norint padidinti šio šovinio efektyvumą ir ko gero
suklaidinti tyrėjus kiek vėliau buvo pakeista apvali kulka ir pradėta naudoti standartinė smaili
7.62X39 šaudmenyse naudota kulka. Šis šovinys pavadintas SP-3 buvo pradėtas naudoti nuo 1970m
kartu su dvivamzdžiu MSP pistoletu bei vienu šoviniu užtaisomame žvalgų šaudančiame peilyje
NRS-1. Nors SP-3 šovinys atitiko KGB operacijom skirto ginklo keliamiem reikalavimam, tačiau jis
buvo per silpnas elitinio Specnaz‘o padalinių, kurie turėjo veikti giliai priešo užnugaryje,
naudojimui. Norint aprūpinti Speznaz‘ą galingesniu ginklu, rusų inžinieriai sukūrė
padidintą SP-3 šovinio versiją, tūtelės aukštis siekė 63mm, (kulkos energija buvo lygi
automato 7.62 kuloks energijai), kuris iš pradžių buvo pavadintas PZ, vėliau pervadintas į PZA
ir PZAM 7.62 begarsę amuniciją. Šiuos šovinius naudojo dvivamzdis pistoletas S-4 ir jo
modifikacija S-4M (“Groza” (Thunderstorm)). Pistoletus MSP ir S-4M rusijos specnazas naudojo
Afganistane, o kai kurių šaltinių duomenimis jie buvo naudoti ir konfliktuose Pietų Amerikoje.
SP-4 begarsis šovinys. Pagrindinė SP-3 ir PZAM šovinių problema buva ta, kad dviejų dalių
teleskopinis cilindras po šūvio išlysdavo gerokai iš tūtos, kas trugdė sukurti savaime
užsitaisantį ginklą begarsiems šoviniams. 1970 pabaigoje 1980 pradžioje rusų inžinieriai
išsprendė šią problemą sukurdami 7.62X42mm SP-4 šovinį, kuris veikė praktiškai tuo pačiu
principu, tik dviejų dalių teleskopinis cilindras pakeistas vinos dalies teleskopiniu cilindru,
kuris neišsikišdavo iš tūtos po šūvio. Standartinė 7.62mm kulka buvo pakeista į specialią
cilindrinę 7.62 kalibro kulką pagamintą iš plieno, kuriai sukamąjį judesį suteikiantis
antgalis buvo pagamintas iš vario. SP-4 šaudmenys buvo priimti į ginkluotę 1983m. kartu su
automatiškai užsitaisančiu pistoletu PSS. Šaudant SP-4 šoviniais šūviai būna begarsiai,
nesimato ugnies, o efektyvus atstumas šaudant PSS pistoletu yra 25 metrai.
SP-5 ir SP-6 ikigarsinio greičio kulkos
Kita begarsės amunicijos vystymosi kryptis buvo taip pat norint patenkinti Specna‘o
reikalavimus begarso šaudantiems ginklams, tik galingesniems, nes pistoletų efektyvus šaudymo
nuotolis nepakankamas, be to vienas iš karinių dalinių poreikis buvo vesti tylią automatinę
ugnį. Tam reikalui buvo naudojami etatiniai automatai AKM/AKSM su garso slopintuvais naudojant
specialius 7.62X39 US (уменьшенной скоростью) šovinius. Norint pasiekti, kad
kulka neviršytų garso greičio ir neprarastų savo balistinių savybių šoviniai buvo užtaisomi
sunkesnėmis kulkomis, tačiau tokie šoviniai vis dar neatitiko keliamų reikalavimų, todel 1980m
rusų inžinieriai patobulino automatiniams šautuvams skirtus garso ribos neviršijančių kulkų
šovinius. Šie šoviniai pavadinti SP-5 snaiperiniai (švinine šerdimi) ir SP-6 padidintos
pramušamosios galios šoviniai, buvo pagaminti 7.62X39 tūtos pagridu, jos žiotis padidinus iki
9mm ir užtaisius sunkesne (16 gr) kiek apvalinta kulka. Šiais šoviniais efektyvus šaudymo
nuotolis buvo 400 metrų. Tuo pačiu šiems šoviniams buvo sukurti du automatiniai šautuvai –
snaiperinis VSS ir automatas AS su integruotais garso slopintuvais, abiem ginklam tiko tos pačios
10 ir 20 šovinių dėtuvės. Kiek vėliau buvo sukurti dar keli ginklai šaudantys 9X39 šoviniais,
tai kopaktiški automatai SR-3 ir 9A-91. Kadangi šie begarsiai šoviniai buvo pakankamai brangūs
1990 metais buvo pagamintas kur kas pigesnis šovinys pavadintas PAB-9, kurio šovinių šerdys buvo
štampuojamos (vietoj tekinimo), tačiau tikslumas buvo kur kas prastesnis bei pagreitėjo vamzdžio
susidėvėjimas, todėl šie šoviniai nebuvo priimti ginkluotėn. SP-5 ir SP-6 šoviniai atskiriami
pagal išvaizdą, SP-5 turi kiek apvalintą be žymėjimo kulką, o SP-6 kulkos galas yra
šarvamušis plieninis ir nudažytas juoda spalva.
Pratesiant SP šovinių aprašyma manau verta paminėti ir apie SP-10 šarvamušes pistoleto
kulkas.
Vis plačiau pradedant naudoti šarvuotasias liemenes daugumos karinių pistoletų šaudnčių
šoviniais pagamintais dar pireš maždaug 100 metų efektyvumas smarkiai krito. Buvo rasta
išeitis, panaudoti mažesnio kalibro šovinius su didelio greičio kulkomis, skirtus ir pistoletams
ir kulkosvaidžiams. Tai pagerino kulkos trajektoriją bei sumažino atatranką, o tai pagerina
taiklumą. 1980m pradėtų bandymų metu kodiniu pavadinimiu „Grach“, rusų karinės pajėgos
pradėjo naudoti modifikuotą labiausiai pasaulyje paplitusį pistoleto šovinį 9X19 Parabellum,
kuris pasirodė apie 1994, su naujai užpatentuota kulkos forma ir galingu parako užtaisu bei gavo
pavadinimą 7N21. Kulkos smūgio jėga buvo 2800kg į kvadratinį metrą. Šarvamušė 7N21 kulka
buvo su pasunkinta metaline šarvamuše šerdimi apvilkta bimetaliniu apvalkalu. Tarpas tarp
apvalkalo ir šerdies užpildytas polietilenu, šarvamušis kulkos galas atviras, kas padidina
kulkos pramušamąją galią. Panašaus tipo kulka tik kiek lengvesnė buvo naudojama kitam 9X19
šoviniui 7N31, kuris buvo išrastas 1990m pistoletui Gsh-18, (ГШ-18), o vėliau pritaikytas
pistoletui-kulkosvaidžiui PP-200. Dar vienas „Grach“ produktas yra 9X21 šovinys, skirtas
rusijos federaliniam tyrimu biurui, pavadintas Sp-10. Šis šovinys yra patobulinta ir padidinta
7N21 šovinio versija. Taip pat yra 9X21 šovinių trasuojančių sumažitos rikošeto galimybės
(švininiu apvalkalu). Šie šoviniai naudojami SR-1 „Gyurza“ pistoletui ir SR-2 „Veserk“
pistoletui-kulkosvaidžiui.
Šovinys kalibras Kulkos masė gr. Pradinis greitis m/s
SP-3 7.62X38 8 Nežinoma
PZAM 7.62X63 8 Nežinoma
SP-4 7.62X41 9,3 270
7.62 US 7.62X39 12,5 290
SP-5 9X39 16,8 280
SP-6 9X39 16 280
7N21 9X19 5,3 460
7N31 9X19 4,2 600
7N28/SP-11 9X21 7,9 390
7N29/Sp-10 9X21 6,7 430
|
