|
Pistoletų atsiradimas ir raida
Pistoletas (pranc, pistolet, vokiškai pistole) yra šaunamasis ginklas, kuriuo šaudoma viena
ranka.
Pistoletų ir revolverių panaši paskirtis, naudojimas ir konstrukcija, o skiriasi tik
mechanizmų sandara. Todėl revolveris iš esmės irgi yra pistoletas.
Šaunamuosius ginklus vieni iš pirmųjų panaudojo husitai XV a. viduryje, tarp jų ir
vadinamąjį "pištalą". Pištalos vamzdis buvo tvirtinamas prie medinio koto, kurį šaudydami
laikydavo po pažastimi. Šis nedidelis husitų ginklas šaudant nedideliais atstumais buvo
efektyvus. Teigiama, kad iškreiptas "pištalos" pavadinimas "pistole" ir davė pavadinimą
trumpavamzdžiui, valdomam viena ranka - ginklui pistoletui.
Kiti šaltiniai tvirtina, kad pistoletą išrado italų ginklų meistras Kamullo Vetelli, kuris
gyveno ir dirbo Pistojos mieste, ir todėl jo išrastas ginklas buvo pavadintas pistoletu.
Jei pirmieji šaunamieji ginklai, t.y. ginklai, kuriuose kulkos išmetamos iš vamzdžio
panaudojant sudegančio parako energiją, atsirado XIV a. pradžioje, tai trumpavamzdžiai ginklai,
šaudant valdomi viena ranka, atsirado kur kas vėliau.
Pistoletų išradimui turėjo įtakos sukurta šaunamųjų ginklų kibirkšties ratinė spyna,
kuri buvo gerokai pranašesnė už iki tol buvusią dagtinę spyną.
Apie du su puse šimtmečius pistoletų konstrukcija beveik nesikeitė nors ir buvo
stengiamasi. Per tą laikotarpį galima paminėti tokius konstrukcijos pasikeitimus:
vamzdžio pailginimas ir jo kalibro sumažinimas (XVI a. pab.);
nuoseklus kibirkšties ratinės spynos pakeitimas titnagine skiltuvine spyna (XVII a.);
išorės pistoleto formos tapo daug racionalesnės ir praktiškesnės.
Kibirkštinio įliepsnojimo periodu buvo imtasi ir daugiau priemonių tobulinti pistoletą, bet
jos nebuvo rezultatyvios, nes šiek tiek patobulinus pistoletą atsirasdavo daugiau trūkumų -
ypač griozdiškumas ir sandaros sudėtingumas, o primityvi to meto pramonė buvo nepajėgi gaminti
sudėtingų menhanizmuų.
Tuo laikotarpiu buvo mėginama padidinti pistoletų greitošaudą. Taigi XVI a. pabaigoje -
XVII a. pradžioje, buvo pasirodę dvivamzdžiai pistoletai. Jų vamzdžiai sudėti vienas ant kito
ir turėjo dvi kibirkšties ratines spynas. Buvo pasirodę kai kurie daugiavamzdžių pistoletų
pavyzdžiai.
Todėl kibirkštinio įliepsnojimo laikotarpis nelaikomas pistoletų vystymosi periodu - tai
jų raidos priešistorija. Ir tiktai XIX a. pradžioje, kai buvo išrasta ir pripažinta kapsulė ir
kapsulinė spyna, atsivėrė galimybės tobulinti ne tik pistoletus, bet ir visus šaunamuosius
ginklus.
Reikšmingomis prielaidomis sėkmingai pistoletų raidai buvo kapsulių, graižtvinių
vamzdžių, besisukančių būgnų išradimas. Šie išradimai buvo atlikti anksčiau nei sukurta
kapsulė, bet tuomet jie nedavė reikiamo efekto, kuris pasirodė galimas tik derinant juos su nauja
kapsulės įsiliepsnojimo idėja.
XIX a. pradžioje šūvio iš pistoletų nuotolis, taiklumas, kulkų naikinamasis pajėgumas ir
konstrukcija, nors ir ne iki galo, bet tenkino artimojo mūšio ginklo reikalavimus. O tuometinių
pistoletų greitašaudos praktiškai nebuvo. Pistoletų užtaisymo iš laibagalio trukmė
tiesioginio sąlyčio su priešu sąlygomis, kuriomis ir buvo numatoma juos naudoti, visiškai
neatitiko kovos reikalavimų, ir pistoletai iš esmės tapo vienkartinio naudojimo ginklu. Kai tik
pramonė pakilo iki tam tikro lygio, kad galėjo gaminti sudėtingesnius mechanizmus, intensyviai
imta ieškoti būdų greitašaudai didinti.
Šiuo laikotarpiu pasirodo užtaisomi iš drūtgalio pistoletai su kapsuline spyna ir
graižtviniu vamzdžiu su vienu parako užtaisu, kurie nepadidino greitašaudos. Netenkino
tuometinio artimojo mūšio ir daugiavamzdžiai pistoletai su kapsuline spyna.
Nesėkmingos buvo pastangos gaminti daugiavamzdžius ir su keletu parako užtaisų
neautomatinius pistoletus. Dažniausiai jie būdavo tokie sudėtingi, kad negalėjo konkuruoti su
revolveriais.
1.2. Revolveriai
1836 m. pasirodė pirmas ir labai vykęs amerikiečio Samuelio Kolto revolveris (angl. revolve
- sukti), pavadintas "Paterson" pagal miesto, kur jis buvo pagamintas, pavadinimą. Šio revolverio
konstrukcijos principai išliko nepakitę iki šių dienų. Revolverio konstruktorius yra Džonas
Pirsonas, o S.Koltas - pramonininkas, organizavęs konstruktoriaus darbą ir revolverio gamybą bei
reklamą. Kolto revolveriai - tai nauji šaunamieji ginklai, kurių pranašumas prieš vieno
užtaiso pistoletus buvo neginčijamas. Pagrindinis šio ginklo požymis - besisukantis būgnas,
kurio kamerose yra penki ar šeši parako užtaisai. Norint iššauti iš revolverio kelis šūvius,
šauliui reikia tik atlaužti gaiduką ir spūstelėti nuleistuką.
Pasirodžius revolveriams konkurencijos neišlaikė nei vieno užtaiso, nei keleto vamzdžių
pistoletai su kapsuline spyna. Revolveriai, lyginant su jais, buvo kompaktiškesni, taiklesni,
turėjo didesnį šaudymo nuotolį ir pramušamąją galią, nes jų vamzdžiai buvo su
graižtvomis, šaudė pailgomis kulkomis ir užtaisomi buvo iš drūtgalio nestumiant kulkos pro
įvamzdžio kanalą. Šaunant kulka tampriai įsirėžia į vamzdžio graižtvas, o nuo to priklauso
šaudymo nuotolis ir taiklumas.
Kolto revolverio konstruktorius D.Pirsonas turėjo daug pasekėjų -Amerikos ir Europos šalių
konstruktorių. Labai greitai pasirodė daug naujų, tobulesnių revolverių, bet panašių
konstrukcijų, mechanizmų ir dalių. Paleidžiamasis - smogiamasis mechanizmas gaminamas savaimė
užsitaisantis, korpusas - monolitinis, tvirtesnis, rankenos patogesnės. Tolesnė kapsulinių
revolverių raida vyko šio portatyvaus ginklo galios didinimo kryptimi, mažinant jų masę ir
matmenis. Revolverių ugnies galia, didelė greitašauda, geras taiklumas padarė šį naują
ginklą grėsmingu.
Tarp labiausiai paplitusių revolverių galima išskirti: Smito ir Vestono (1870 m.) 10,67 mm
kalibro, užtaisomą 6 šoviniais; belgų konstruktoriaus Naganto, 7,62 mm, užtaisomą 7
šoviniais, 1895 m; Kolto, 7,65 - 11,43 mm, užtaisomą 6 šoviniais, 1872 m. Jų kovinės savybės
panašios. Kalibras - 7,62 -11,56 mm, svoris - 0,75 -1,3 kg, būgno talpa 6-7 šoviniai,
greitašauda - 6-7 šoviniai per 15-20 sek., taikymo nuotolis - iki 100 m.
Revolveriai, palyginti su tuometiniais pistoletais, turi daug privalumų. Jų konstrukcija
paprasta, dėl to patikimesni šaudant. Praktiškai gerai paruošto, tvarkingo revolverio gedimų
šaudant nebūna (1000 šūvių tenka ne daugiau kaip vienas gedimas - daugiausiai užsikirtimas,
kurį labai lengvai galima pašalinti).
Kaip mechaninis ginklas, revolveris nėra pavojingas nepakankamai išmokyto šaulio rankose
(gerai matyti, ar yra šovinys būgne, ar atlaužtas gaidukas, negalimas savaiminis šūvis, nes
nuleistukui nuspausti reikia jėgos).
Vienas iš reikšmingiausių XIX a. antr. p. išradimų, pagreitinusių revolverio raidą, buvo
unitarinis šovinys (lot. unitas - vieningas) t.y. šovinys, kurio parako užtaisas, kulka ir
kapsulė sujungiami į vieną vienetą - tūtą. Unitarinį šovinį pirmasis pasiūlė vokiečių
ginklų konstruktorius Dreizė 1827 m. Unitariniai šoviniai su popierine tūtele pradėti naudoti
1836 m. su metaline tūtele - 1853 m. prancūzų ginklų konstruktoriui Lefošė pasiūlius
šovinius su smeige, į kurią šaunant buvo smogiama gaiduku. Smūgis per smeigę buvo perduodamas
kapsulei.
Revolveriai su unitariniais šoviniais buvo pranašesni už kapsulinius ir turėjo didesnes
tobulinimo galimybes. Bet šoviniai su smeige turėjo ir daug trūkumų, iš kurių būdingiausieji
yra:
Sudėtingas ginklo užtaisymas, nes šoviniai užtaisant turėjo būti vienoje tam tikroje
padėtyje (smeigė turėjo įeiti į būgno išpjovas); kyšančios į šalis smeigės buvo
pavojingos naudojant ginklą; ginklai buvo didelių gabaritų.
Todėl greitai po šovinių su smeige pasirodymo buvo išrasti šoviniai su metaline tūta,
kurios įvairiose vietose buvo talpinami stimuliuojantieji mišiniai-kapsulės, iš kurių
geriausias buvo šovinys su skrituliniu įliepsnojimu.
Nuo 1861 m. greitai pradėjo plisti šoviniai su centriniu įliepsnojimu. Šis prancūzo Pottė
išradimas pagreitino visų ginklų raidą, tarp jų ir revolverių bei pistoletų. Anglo Boksero
patobulinti centrinio įliepsnojimo šoviniai buvo labai greitai pripažinti.
Taigi revolveriai, išrasti Amerikoje, paplito ir Europoje. Antrojoje XIV a. pusėje jų
raidoje galima išskirti dvi kryptis - amerikietiškąją ir europietiškąją. Amerikoje
revolveriams būdinga naudoti skritulinio įliepsnojimo šovinį ir vieno veiksmo
paleidžiamąjį-smogiamąjį mechanizmą, europietiškiems - centrinio įliepsnojimo šovinį ir
dviejų veiksmų (savaime užsitaisantį) paleidžiamajį-smogiamąjį mechanizmą. Vėliau,
tobulinant ginklus, skirtumas tarp jų išnyko.
Panaudojus centrinio įliepsnojimo šovinius atsirado galimybė tobulinti revolverius, todėl
pistoletai neturėjo jokių galimybių su jais konkuruoti.
Tačiau 1884-1888 m., pasirodžius bedūmiui parakui, naujiems metalurgijos laimėjimams,
bendra technikos raida visiškai pakeitė padėtį. Vėl pirmenybę įgijo pistoletai, nes beveik
visos revolverių konstrukcijos vystymosi galimybės buvo išsemtos, o pistoletams tobulinti
atsivėrė naujos galimybės.
Pastangos toliau tobulinti revolverius, naudojant parako energiją jiems automatizuoti,
teigiamų rezultatų nedavė - automatiniai revolveriai visuomet būdavo blogesni už
neautomatinius. Nors greitašauda šiek tiek ir padidėdavo, bet jie būdavo labai sudėtingi ir
nepatikimi.
1.3. Automatinių pistoletų atsiradimas
Pistoletų, kurių mechanizmų darbas automatizuotas naudojant parako dujų energiją, raida
prasidėjo dar iki pasirodant bedūminiam parakui. Pirmus patentus tokiems pistoletams išsiėmė
Europoje 1872 m. Plesneras, o Amerikoje - 1874 m. Liusas. Iš pradžių automatiniai pistoletai buvo
tik kaip bandomieji pavyzdžiai ir turėjo praeiti nemažai laiko, kol jie plačiau paplito, ypač
kariuomenėje. Jų raidai kliudė kai kurios dūminio parako savybės, taip pat tradicinis
revolverių ir kitų ginklų komponavimas. Pavyzdžiui, iš pradžių pistoletų šovinių dėtuvės
buvo ten, kur revolverių būgnas, o rankena buvo paliekama tuščiavidurė.
1897 m. pagamintas Džono Mozės Browningo konstrukcijos 7,65 mm kalibro pistoletas turėjo
naują mechanizmų išdėstymą (dėtuvė buvo rankenoje), o tai pašalino paskutinę kliūtį
pistoletams tobulinti. Jis turi masyvią laisvą spyną, kurioje buvo daužiklis ir grąžiklis
(grąžiklis tokio tipo ginkluose atlieka ir kovinės spyruoklės funkcijas). Browningo pistoletas
tapo pavyzdžiu kuriant naujus šios paskirties ginklus. Tuo metu su Browningo pistoletais negalėjo
konkuruoti nė vienas iš pistoletų ir juolab revolverių. Galima pažymėti, kad 1906 m. tos
sistemos modelio buvo pagaminta apie 4 mln. vienetų, o 1903 metų modelio pistoletas buvo gaminamas
net 37 metus.
1900 m. Browningo sistemos pistoletai buvo dviejų matmenų, bet daugiausiai paplito ne
ilgesnio, o normalaus dydžio modeliai.
XX a. pirmaisiais dešimtmečiais pistoletų buvo pagaminta labai daug, jie pasidarė
kompaktiškesni, pagerėjo kovinės savybės. Jei anksčiau grąžiklis buvo vamzdžio viršuje, tai
dabar - apie vamzdį arba po juo, talpesnė dėtuvė. Pastaruoju metu pistoletai tobulinami, bet jų
raidoje pastebimas sąstingis, nes dauguma konstrukcinių galimybių jau išnaudota ir nauji
pistoletai iš principo nesiskiria nuo senųjų, išleistų prieš kelis dešimtmečius, tik jų
mechanizmai ir detalės kitaip komponuojami.
Tolesnę pistoletų raidą sustabdė pasirodę kokybiškai nauji ginklai - pistoletai
kulkosvaidžiai. Be to, didžiulis karinės technikos išvystymas šių laikų sąlygomis palieka
asmeniniam portatyviniam ginklui labai kuklią paskirtį.
Bet ir šiandien pistoletai ir revolveriai dar neatgyveno savo amžiaus, nes jie turi ypatingą
savybę - jie yra portatyvus. Jų tolesnė raida gali būti susijusi su naujų medžiagų, naujų
parako rūšių naudojimu, Šovinių konstrukcijų keitimu (naudojant šovinius be tūtelės, o
kulkos - reaktyvinės), o tai duotų galimybę keisti pistoletų konstrukciją, kalibrą, didinti
dėtuvės talpą.
|
